 |
Kiek save atsimenu visada piešiau. Ant sienų, grindų, sniego, lango, užuolaidų, marškinėlių, po kilimu, ant mokyklinės lentos, ant delno... Ir niekaip negaliu sustot piešus, ypač ant popieriaus ir ypač vaikams... |
Tiesa, reikėtų prisipažinti, kad ne visada buvau dailininkė, nors visada norėjau ja būti. Baigusi vidurinę Šiauliuose, toliau mokiausi menų Šiaulių Universiteto Dailės fakultete, kur baigiau bakalauro ir magistro studijas. Jau būdama studente pastebėjau, kad man daug smagiau piešti linksmus žmogeliukus, nei rimtas pozuojančias damas, natiurmortus ar peizažus. Kai kam mano pomėgis atrodė juokingas, kai kam kvailas. Tų „kai kurių“ susikaupė visai nemažai, todėl baigusi studijas beveik patikėjau, kad piešti juokingai ir dar vaikams yra visiškai nerimta, ir tapau dizainere. Šis darbas iš pradžių man nepatiko, o paskui nepatiko dar labiau. Aš ėmiau ilgėtis tų linksmų žmogeliukų, nustojau klausytis „kai kurių“ žmonių patarimų ir prisiminiau savo seną svajonę būti dailininke, piešiančia vaikams. Todėl ilgai nelaukus išverčiau ilgokai netvarkytą stalčių, susiradau savo seną svajonę, nupūčiau nuo jos dulkes ir paleidau ją laisvai skristi. Pakilusi į dangų svajonė ėmė augti, didėti ir plėstis, kol galų gale išsipildė. Nuo šiol niekada nebeklausau, ką man sako „kai kurie“ žmonės ir dažniau tvarkau savo stalčius, nes ką gali žinoti, gal ten guli dar viena ar kita neišsipildžiusi svajonė... |